Popierinis kapitalizmo dievas

Gintaras Jazdauskas
Gintaras Jazdauskas

Artėjant kiekvieniems rinkimams tik ir girdime – sumažinsime, padidinsime, asfaltuosime, svarbiausia – žmogus, bla bla bla. Dalies pažadukų net nekaltinu – jie paprasčiausiai nesuvokia, kad neturi jokių instrumentų ir svertų tuos pažadus įvykdyti. Vienas Nobelio ekonomikos premijos laureatas yra pasakęs – „tas, kuris galvoja, kad begalinis augimas gali tęstis amžinai, yra arba kvailys arba ekonomistas”.

Pasaulis nėščias didele krize. Pasaulis, kuriame 7% gyventojų turi daugiau turto nei visi likusieji, pasaulis, kuriame tikrasis šeimininkas yra popierinis kapitalizmo dievas, o jo vietininkai – visagaliai bankai. Šios religijos dogmos paremtos pinigais, pinigai – valdžia, o dideli pinigai – didele valdžia ir laisve kurti. Kurti tokį pasaulį, kuriame skurdas ir didėjanti socialinė atskirtis nieko nebestebina.

Ekonomikos pagrindas – materialių gėrybių gamyba. Būtent šitaip sukuriama kažkas naujo, sukuriama pridėtinė vertė ir tomis gėrybėmis galime naudotis savo tikslais. Tam, kad mainytis sukuriamomis gėrybėmis būtų patogiau, žmonės sugalvojo pinigus. Senovėje pinigų funkciją atlikdavo kailiai, vėliau auksas, sidabras ar varis, po to popieriniai banknotai, o galiausiai šią funkciją pavesta atlikti skaičiukams kompiuterio ekrane. Įprasta manyti, kad pinigai neatsiranda be realių darbo sąnaudų. Tarkime, kad kuriame valstybę nuo nulio. Turime dešimt gamybos įmonių, 1000 gyventojų, du komercinius bankus ir vieną centrinį banką. Pinigų nėra ir viskas stovi. Bet štai Centrinis bankas nukala 1000 monetų ir paskolina jas komerciniams bankams už kokius 2%. Komerciniai bankai skolina monetas gamykloms jau už 5%. Viskas pradėjo judėti ir dirbti. Įmonės veikia, žmonės gauna atlyginimus, ekonomika vystosi, vartojimas kyla, visi patenkinti. Bet štai ateina laikas išmokėti palūkanas bei padengti skolas ir paaiškėja, kad pagrindinei skolai pinigų yra, o palūkanoms – ne. Juk centrinis bankas tų pinigų nenukalė. Tada CB vėl kala monetas, tik jau ne 1000, bet 1100. Tai štai – šiuo metu esame tokioje matematinėje situacijoje, kada atiduoti palūkanas tampa vis sudėtingiau, o valstybės, kurių skolos viršija 100%, skolų grąžinti praktiškai neturi šansų. Iš to kyla sekantys klausimai: Ar tas skolas kas nors, kada nors žada grąžinti? Ar trečio pasaulinio karo grėsmė tik sutapimas? Kaip politikai su ƒ„Nausėdomis” gali žadėti geresnį pragyvenimo lygį rytoj?

Tekstas buvo publikuotas liepos-rugpjūčio mėnesio asociacijos laikraštyje.

Gintaras Jazdauskas

Asociacija „Nacionalinis interesas“

Parašykite komentarą

Op